Likimai
LIETUVIŠKOS ŠEIMOS LIKIMAS
Vytauto Murausko g. 1930 m. iš Pagraužių k. prisiminimai
Tėtis Antanas mirė 1937 m. , mama mirė 1947 m.,
Bronius g. 1921m. 1939-1941 Lietuvos karininkas, sušaudytas Gudijoje apie 1941 m.
Antanas- Ungurys g. 1923 m. žuvo 1948-02-13 pas Aleksus.
Emilija Miliutė g. 1922m. gal Tačilauskienė 1947 m. parveža mamą iš Šilutės su vyru Miku Tačilausku.
Eugenija Genė Švedienė g. gyveno Keturvalakiuose. buvo Sibire g. 1920
Juozas g. 1929 buvo Sibire
Kastulė Aleksienė g. 1933 m. buvo Sibire
Jonas g. 1933 m. 1944 m. buvo Sibire
Vytautas g. 1928 buvo Sibire išvežti 1949-03-25
,,1940 m. vasara. Kaime sujudimas. Ašaros... Dabar Stalinas mus visus suės...- vos prataria mama.
Mums, mažiems vaikams neaišku, kas tas Stalinas ir kodėl turi mus suėsti...
1939 m. vyriausiąjį brolį Bronių paėmė į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo devintame pulke Marijampolėje, ketino stoti į lakūnų mokyklą, buvo žvalgu. Užėjus bolševikams pulkas buvo išformuotas. Prasidėjus kariui, rusų kariai traukėsi į Rytus, nepalikdami lietuvių. Baltarusijos pelkėse jie Bronių Lietuvos kariuomenės karininką sušaudė.
Po fronto 1944 m. spalį grįžę namo randame tik pelenus. Žiemojome pas ,,švogerį‘, o pavasarį tvarto gale įsirengėme pastogę. Augome 8 vaikai. 1937 m. tėtis arklidėje patyrė sunkią traumą ir mirė dėl smegenų uždegimo. Mama našlė, tai vokiečių okupacijos metais buvo atleista nuo metinės maisto produktų duoklės, o rusai į tai nekreipė dėmesio. 1946 m. rugsėjį atvažiuoja į namus stribai ir parodo mamai kažkokį raštą, kad nesumokėjusi 35000 červoncų už žemę ir visą ūkį. Mama sako:
- Iš kur aš galiu tiek pinigų gauti, kai viskas sudegę, žemėje vienos minos...“
- Atėjūnams nesvarbu;
- - Jei neturi kuo sumokėti, renkis ir važiuosi su mumis.
Pasikinko dar likusį arklį, prie vežimo pririša paskutinę karvę, pasodina mamą į vežimą ir išvažiuoja.
Mamą nuteisę vienerius metus kalėti. Pusę metų atbuvo Vilniaus kalėjime, kitą pusę Šilutės lageryje. Gražu: sūnus sovietinėje armijoje Estijoje, o motina sėdi lageryje! 1947 m. gavome laiškelį, parašytą ant cemento maišelio skiautės, kad mamos bausmės laikas baigėsi. Parsivežėme neatpažįstamą, visa nuo nežmoniškų sąlygų sutinusi, gangrenavo kojos, iš kūno eina gyvi parazitai. Išbadėjusi grįžo namo, užvalgė daugiau maisto ir tuoj pat mirė ant dukros Eugenijos rankų.
1944 m. užėję rusai gaudo vyrus į kariuomenę. Paima ir mano brolį Antaną. Šis pabėga, bet buvo suimtas ir nuteisiamas septyneriems metams lagerio, bet amnestuojamas ir patenka į sovietų kariuomenę. Įštarnavęs daugiau kaip pusę laiko, grįžo atostogų. Pamatęs, kaip sunkiai mes gyvename, kad slegia nepakeliami mokesčiai, mama lageryje, pasakė, kad daugiau nebetarnaus ir išėjo į partizanus. Davęs priesaiką, gavo Ungurio slapyvardį. Mudu su broliu Juozu palaikėme ryšius su Vytauto rinktinės partizanais. Juozas ir suvedė su partizanais. Juozo slapyvardis Dagilis, mano – Ragutis, Antano – Ungurys. Vyriausioji sesuo Genutė buvo partizanų globėja, tvarkydavo drabužius, gamindavo valgyti. Kadangi frontas Pagraužių kaime laikėsi tris mėnesius, buvo likę daug ginklų. Likusiame nuo karo bunkeryje mudu su broliu Juozu įrengėme ginklų slėptuvę. Partizanai ją praminė ,,Pelių karalyste“. ???Stribai ir kareiviai labai dažnai lankėsi mūsų sodyboje, darė kratas, tardė mus. Mirus mamai, brolis Antanas negalėjo dalyvauti jos laidotuvėse, kapai buvo apsupti.
Praėjus kelioms dienoms po J. Lukšos-Daumanto sugrįžimo, mūsų tėviškę apsupo kareiviai. Mudu su broliu pjovėm šieną. Parsivarė abu į kiemą ir neleido kalbėti. Stribų vadas ukrainietis Golovenko mane nusivedį į sodą, apdaužė, apspardė ir vis klausinėjo :
_ Kur brolis Antanas?
Atsakiau, kad po atostogų išvažiavo į kariuomenę. - ,,Į kokią kariuomenę? Jis banditas! Ar pareina namo?
Maniau, kad sušaudys. Visą gyvenimą prisimenu į kaktą įremtą pistoletą su grasinimu nušauti jeigu neišduos partizanų. Mus nuvežė į Liubavą. Ten prie stribyno jau stovėjo būrelis žmonių, kurie laukė, kada atveš ,,tuos banditus“. Uždarė į tvartuką, pastatė sargybą. Rytą vedė po vieną tardyti. Golovenkos vertėjas buvo Stasys Asipauskas.
Po tokių apsilankymų Liubave turėdavome prisistatyti rinktinėje. Didėjant įtampai, brolis Antanas ne kartą man ir Juozui liepė palikti namus ir eiti kartu į būrį. Mudu vis delsėme. Žinau keletą atvejų, kai išėję partizanauti po trijų mėnesių gulėjo ,,ant bruko“. Partizanų gretos vis mažėjo. Tirpo viltys, kad Pabaltijys bus laisvas. Artėjant 1948 – iesiems, Vakarai dar ramino, skatino vyrus laikytis, bet kai Juozas Lukša – Daumantas, grįžęs iš užsienio pranešė, kad rusai nepaliks Lietuvos, užgeso ir paskutinė viltis.
1948 m. vasario 12 d. vakare mes trys- brolis Juozas, sesuo Genutė ir aš susitikome su Antanu pas Jankeliūnus Piliakalnių k. Brolis atėjo vienas. Pasikalbėjome. Antanas pasakė, kad tą vakarą švęsime Vasario 16-ają pas Zabelę Aleksaitę, bet jis ten nebus, liks rinktinėje. O iš tiesų nuėjo į Būdviečius pas Aleksus. Kodėl mums nesakė teisybės- jau nesužinosime. Paaiškėjo, kad įvyko išdavystė. Sodyba buvo apsupta, vyko susišaudymas, sužeistas į abi rankas, kentėdamas didelį skausmą dar atsišaudė kol neteko sąmonės. Žuvo mūsų Antanas- Ungurys. Nebuvome dar tuo tikri, tai vasario 14 d. jaunesnioji sesuo su kaimyne nuėjo į Kalvariją. Praėjo pro suguldytus ant grindinio vyrus ir pamatė brolį. Trečioji mūsų šeimos auka. Žuvus broliui stribai ir kareiviai mūsų namuose lankėsi rečiau, o jei eidavo per kiemą, tai tik įžeidinėdavo žodžiais.
1949 m. kovo mėn. į Sibirą išvežė mus visus; Eugeniją, Vytą, Joną, Kastulę, Juozą. Tik sesuo Emilija Miliutė liko Lietuvoje, nes buvo ištekėjusi už Miko Tačilausko. Dukra radijo korespondentė Panevėžyje Irena Dervinienė dar pasitikslinti
Iš knygos Zigmantas Vidrinskas Tarp šūvių ir spygliuotų lagerio vielų. Kaunas, AB ,,Aušra“, 2008 psl. 325-328.
Paskelbė: Sigita Švedė