Pirmasis žygis
1945 m. birželio 14 d. NKVD daliniai apsupo Varčios mišką, esantį tarp Alovės ir Daugų miestelių ir puolė ten įsikūrusią 90-ties partizanų Adolfo Ramanausko-Vanago kuopos stovyklą.
1945 m. birželio 23 d. įvyko antrasis Varčios mūšis.
Po šių kautynių sekė masiniai NKVD kariuomenės siautėjimai. Partizanai buvo priversti iš Varčios persikelti į kitus miškus. Tačiau enkavėdistų siautėjimai persimetė ir į kitas vietas. Vanagas rašo, kad jo pasiekta planinga ir stipri partizanų veikla buvo sutrikdyta. Tačiau jis rankų nenuleido ir dėjo didžiules pastangas surasti ir vėl apjungti partizanus organizuotai ir planingai kovai su okupantais. Siekdamas šio tikslo Vanagas per dieną nueidavo 20 ir daugiau kilometrų, dažnai atsidurdavo labai sunkiose ir pavojingose situacijose, tačiau savo tikslo neatsisakė. Savo dienoraščiuose Vanagas diena iš dienos fiksuoja, kaip suranda išblaškytus partizanus, kaip vėl kuria struktūras ir apjungia laisvės kovai. Kelios ištraukos:
"Pirmiausia pavyko susisiekti su išblaškytais Ryliškių apylinkių partizanais. < > Šis būrys turėjo veikti Ryliškių—Bugonių apylinkese. Būrio vadu paskyriau vyrų išsirinktą jauną, drąsų ir energingą vyruką .< >
Paskui keli vyrai palydėjo mane iki Meškasalio kaimo, kur pirmiausia susitikau Toleikį (Joną Bielevičių iš Meškasalio kaimo). Rokas su kitais mane lydėjusiais partizanais grįžo į Ryliškių apylinkes. < >
Merkinės, Alovės ir Nemunaičio valsčiuose rusai siautėjo kaip pašėlę, partizanams jie nedavė atsikvėpti nei dieną, nei naktį. Po Vabalių, Pilkionių, Noškūnų ir kitus miškus išsiblaškę vyrai niekaip negalėjo tarp savęs užmegzti ryšio.
Toleikis suvedė mane su Tarzanu, Geniu, Mašalėliu ir dar dviem partizanais, taip pat kilusiais iš Meškasalio kaimo. Su jais pabuvau maždaug savaitę. Rusai taip šėlo, kad mes vargais negalais tegalėdavome iš miško išslinkti ir pasirūpinti truputį maisto. Orai buvo lietingi. Neturėjome nei ką pasikloti, nei kuo užsikloti. Drabužių išsidžiovinti taip pat nebuvo kaip, nes ugnies užsikurti negalėjome. Ne kartą girdėjome, kaip netoliese miško takeliais praeidavo rusai.
Persikėlėme į tokią mažą salelę raiste prie vieškelio. Salelė iš visų pusių buvo apsupta vandens. Susiradome sausą įėjimą per išvirtusius eglių stuobrius. Čia jau buvo gerokai saugiau. < >
Palengva užmezgėme ryšį ir su Davainiškių partizanais. Dabar šiam būriui vadovauti paskyriau jau anksčiau tokias pareigas ėjusį Tarzaną (Javaišį iš Meškasalio kaimo). < >
Man rūpėjo kuo greičiausiai susižinoti ir su kitais. Toleikis su Tarzanu mane palydėjo, o toliau jau vienas mišku pasiekiau Vabalių kaimą. Jame man buvo žinomas vienas punktas, kuriame baigė gydytis Lengvenis. Čia radau būrio vadą Zigmą Jockų ir Putiną. Jie tomis dienomis gyveno mažame bunkerėlyje, įrengtame skiedryne. Bunkeriuko ventiliacija buvo prasta, jame labai greit pristigdavo oro. Tai buvo požeminis partizanų „rūmas" < >Tuomet aš dar nė sapnuot nesapnavau, kad ateityje daug metų man teks panašiuose, sveikatą ardančiuose „rūmuose" gyventi ir dirbti.
Netrukus turėjau ryšį su Giriniu, Ūseliu, Tėveliu, Traukumi, Studentu, Savanoriu ir kitais šio būrio partizanais. < >Vyrus paskirsčiau grandimis, atsižvelgdamas į pačių pageidavimus. Grandys turėjo veikti atskirose vietovėse, palaikyti ryšį tarp savęs ir su būrio vadu.
Po to patraukiau į Merkinės valsčių, Masališkių kaimą. Ten susitikau su visu Masališkių būriu, kuriam vadovavo Ivanauskas, < >Susirinkome visi į būrio vado kluoną — čia būrio vyrai davė priesaiką. Nuo šiol Masališkių būrys visiškai perėjo mano priklausomybėn.
Išvykę su Gegučiu ir Studentu, užmezgėme ryšį su Burokaraisčio būriu, kuris taip pat sutiko pereiti mano priklausomybėn. Šiam būriui vadovavo buvęs moksleivis, jaunas, energingas vyrukas iš Burokaraisčio kaimo, vardu Vitas.
Po priesaikos su keliais vyrais išžygiavau į šilus. < ..>
VANAGAS ATVYKSTA Į ŠILUS PRIE MERKINĖS
" Šiluose susitikome su Lankininkų partizanų būriu, kurio dauguma narių dar gyveno legaliai. Būrys perėjo mano priklausomybėn ir davė priesaiką. Šiam būriui vadovavo Siaubas (JuozaVolungevičius)."
Toliau dienoraštyje Vanagas rašo, kad po kelių dienų jis jau buvo partizanų stovykloje prie Vabalių kaimo. Čia susitiko su štabo nariais Antanu Kulikausku Daktaru ir Albertu Perminu Jūrininku. Jie, okupantų siautėjimo metu nublokšti nuo savo vietų, slėpėsi Nedzingėje, pas kunigą Zigmą Neciunską, turėjusį Elytės slapyvardį. Šie partizanai pranešė , kad kunigas prašęs perduoti Vanagui, jog ryšio su Vanagu ieško partizanų vadas Kazimieraitis.
PIRMASIS VANAGO SUSITIKIMAS SU KAZIMIERAIČIU.
Pirmasis Vanago susitikimas su Kazimieraičiu įvyko 1945metais rugpiūčio pirmą dieną. Štai kaip pats Vanagas aprašo šį susitikimą: "Daktaras, Jūrininkas, Studentas, Gailius ir aš išvykome į Nedzingės mišką. Dienojome su Nedzingės būrio vyrais. Apie save pranešėme minėtam Nedzingės bažnytkaimyje gyvenančiam žmogui (kunigui Zigmui Neciunskui-Elytei). Tas apie mūsų atvykimą į Nedzingės mišką pranešė Kazimieraičiui. Kitą dieną gavome žinią, kad sutemus prie Nedzingės kapinių įvyks susitikimas su pačiu Kazimieraičiu.
Pritemus nuvykome prie kapinių. Po kiek laiko atvyko ir Kazimieraitis, Šerno, Juozaičio ir Sakalo lydimas. Dar nematydamas žmogaus, pažinau jo balsą ir supratau, kad Kazimieraitis — tai buvęs Karo mokyklos lektorius (plk. leit. Vitkus), mums dėstęs inžineriją. Jis buvo apsivilkęs civiliniu apsiaustu (kaip ir visuomet), rankose laikė kelioninį lagaminą. Kazimieraitis pasiūlė tuoj pat vykti pas kokį nors gyventoją ir nedelsiant pradėti posėdį. Taip ir padarėme.
Posėdyje dalyvauti Kazimieraitis pakvietė mane, Šerną, Juozaitį, Daktarą ir Jūrininką. Pirmininkavo Kazimieraitis, sekretoriavo Daktaras. Tai buvo tikras tarnybinis posėdis. "
Šio posėdžio metu Vanagas gavo iš Kazimieraičio pasiūlymą pereiti jo žinion. Su šiuo pasiūlymu Vanagas mielai sutiko. Buvo fiksuota , kad nuo šiol Kazimieraičio žinioje bus trys batalionai: Druskininkų, Marcinkonių ir Merkinės, kuriam vadovaus Vanagas. Šie trys batalionai sudarė Merkio rinktinę. Pasibaigus posėdžiui Vanagas išvyko tvarkyti reikalų į Masališkių partizanų būrį, o iš ten vėl į Nemunaičio apylinkes.
VANAGO SUGRĮŽIMAS Į ŠILUS.
Nepraėjus nė mėnesiui tvarkant partizanų apjungimo, centralizacijos reikalus iškilo būtinybė aptarti vieningus sprendimus partizanų legalizavimosi ir kitus svarbius klausimus. Vanagas vėl susitiko su Kazimieraičiu jo vadavietėje. Vanagas rašo: "Į posėdį Kazimieraitis pakvietė Daktarą — kaip A. apygardos štabo I skyriaus viršininką, Jūrininką — kaip savo adjutantą ir mane. Posėdžio darbotvarkę parengė Kazimieraitis. Sekretoriavo Daktaras. Svarbiausi klausimai buvo : pogrindžio egzistavimas ir partizanų registravimasis. " Šiame posėdyje A apygardos vadas Kazimieraitis raštišku įsakymu Vanagą paskyrė A apygardos Merkio rinktinės vadu, ir nurodė Vanagui savo vadavietę įkurti Šiluose prie Merkinės.
Nuo tada prasidėjo Kazimieraičio ir Vanago bendra aktyvi veikla prieš sovietinius okupantus, organizaciniai partizaninių struktūrų vienijimo, laisvės kovos strategijos, taktikos formavimo, spaudos leidybos ir kiti labai svarbūs darbai. Vanagas vadovaudamas partizanų koviniams vienetams, dažnai vykdavo į tarnybinius pasitarimus pas Kazimieraitį įsikūrusį kairiajame Merkio krante, dešiniajame Merkio krante buvo Lankininkų, Puvočių, Kasčiūnų kaimai.
PIRMOSIOS VANAGO VADAVIETĖS ŠILUOSE.
Vykdydamas A apygardos vado Kazimieraičio įsakymą Vanagas padėjo ieškoti vietos pirmai vadavietei Šiluose. Jis savo dienoraščiuose rašo:
"Turėjau vykdyti Kazimieraičio įsakymą — įkurti Šiluose savo vadavietę. Išvykome su Studentu. Buvau nusprendęs pasiimti dar vieną partizaną — tam buvau numatęs Gegutį (Vincą Ivanauską iš Masališkių k.)< >
Nuvykome pas vieną gyventoją (Praną Kuliešių Lankininkų kaime) ir paprašėme leisti jo žinioje įsirengti slėptuvę. Labai apsidžiaugiau, nes šeimininkai mielai sutiko.
Bunkeriuką įrengėme bulvių lauke taip, kad įlindimo anga buvo iš Merkio upės kranto.... Apačioje priklojome sausų šiaudų. Turėjome mažytę žibalinę lemputę.
Vieną kartą po žygio grįžau su Gegučiu į vadavietę ir radau ją gerokai apsemtą. Studentas miegojo, nors jau irgi buvo apšlapęs. Griebėmės remonto darbų. Atkasėme bunkeriuko viršų. Kai pajudinome šiaudus, pakilo toks baisus puvėsių tvaikas, kad mes nutarėme išsižadėti ir pačio bunkeriuko. Su visa manta persikėlėme į čia pat esantį mišką ir įsirengėme naują slėptuvę to paties gyventojo žinioje. Dirbome šešiese. Prie mažyčio keliuko netoli miško pakraščio per vieną dieną iškasėme puikų bunkeriuką. Gerai jį užmaskavome. "
Po kelių savaičių, Puvočių kaime gyventojo V. Glavicko žinioje, buvo iškastas antras, atsarginis Vanago bunkeris, pavadintas "Birutės" vardu.
Vanagas rašė:
"Nusprendžiau, kad turėti vieną bunkerį yra per maža. Pradėjome galvoti apie atsarginį. Mūsų numatytas gyventojas (V.Glavickas) sutiko, kad jo žinioje būtų iškastas bunkeris. Šį ūkininką parinko Siaubas (Juozas Volungevičius). Išrinktoje vietoje nedelsdami ėmėmės darbo. Šeimininkas net išsigando, kai pamatė išraustą didžiulę duobę ir smėlio kalną. Kai baigėme maskuoti bunkerį, vėl pasikvietėme šeimininką. Dabar jis buvo patenkintas mūsų darbu, nes vieta, kurioje įsirengėme bunkerį, atrodė visiškai taip kaip anksčiau. <..>Šiam bunkeriui išrinkome slapyvardį „Birutė". (Vanago žmonos vardas )
Kazimieraičiui ir Daktarui parodžiau pirmuosius šiuos du bunkerius. Kazimieraičiui ypač patiko "Birutė"."
Abu bunkeriai buvo vasariniai. Jie labai tiko darbui, bet artinosi žiema.
,, Artinosi žiema. Būtinai reikėjo įrengti dar vieną slėptuvę, pritaikytą žiemos sąlygoms. Dabar jau ir pats buvau pažįstamas su vietos gyventojais"- užrašo Vanagas.
Paprašęs leidimo ir jį gavęs, tokį bunkerį Vanagas planavo įsirengti Juliaus ir Kotrynos Jakavonių sodyboje, Kasčiūnų kaime. Bunkeris buvo iškastas 1945m. lapkričio mėnesį. Merkio Rinktinės dienoraštyje Vanagas rašo, kad nors ši vadavietė dar nebuvo pilnai įrengta ir dar vyko vidaus darbai, bet 1945 metų lapkričio mėnesio 28 dieną dalį ,,Birutėje“ esančios mantos , jis jau perkraustė į žieminį bunkerį Kasčiūnuose. Taigi 1945metų gruodžio mėnesio pradžioje Vanago žinioje buvo trys bunkeriai: Lankininkų kaime P. Kuliešiaus žinioje, Puvočių kaime V.Glavicko žinioje ir Kasčiūnų kaime Juliaus ir Kotrynos Jakavonių žinioje. Apie šių trijų bunkerių globėjus Adolfas Ramanauskas Vanagas labai šiltai atsiliepia savo dokumentuose: "Šeimininkai, pas kuriuos įsirengėme tuos tris bunkerius, buvo nepaprastai sąžiningi žmonės. Jie buvo pasiryžę ne žodžiais, o darbais aukotis, kad tik mums sektųsi kovoti dėl Lietuvos laisvės. Kiekviena tokia šeima – tai nesugriaunama laisvės tvirtovė mūsų Tėvynėje ir didžiuodamasis galiu pasakyti, kad tokių šeimų šiluose ir visoje Lietuvoje labai daug"
A APYGARDOS VADO KAZIMIERAIČIO ŠTABO PERSIKĖLIMAS Į VANAGO VADAVIETĘ LANKININKŲ KAIME.
Kaip jau minėjau Kazimieraitis buvo įsikūręs kitoje, kairėje Merkio pusėje. Kazimieraičio štabe dirbo septyni partizanai. Norėdamas palengvinti buitinį Kazimieraičio štabo partizanų gyvenimą, susitaręs su bunkerio globėjais Kuliešiais , Vanagas pakvietė Kazimieraitį su visais štabo vyrais, iki stipresnių žiemos šalčių, pagyventi jo vadavietėje, Lankininkų kaime (P. Kuliešiaus žinioje). Pats Vanagas su partizanais Jurgiu Čapliku Strazdu ir Vincu Ivanausku Gegučiu persikėlė į ,,Birutės" bunkerį.
Su Kazimietaičiu buvo sutarta, kad jo persikėlimas į Lankininkų kaime esančią vadavietę įvyks gruodžio 5 dieną.
A. Ramanauskas Vanagas ,,Merkio rinktinės dienoraštyje" 1945m. gruodžio 5d. fiksuoja šį persikėlimo faktą ir aprašo įvykį, kuris lėmė sprendimą pulti Merkinę:
" XII.5. (1945.12.5) Vanagas nuvyko sutvarkyti namų (bunkerio Lankininkų kaime) dėl K(Kazimieraičio). Viskas buvo tinkamai paruošta ir Vanagas grįžo laiku į sutartą vietą (Kazimieraičio) pasitikimui. <...> Apie 23 val. Vanagas parvyksta į savo ,,namus". Pakeliui susitinka Gegutį, kuris vyko jo ieškoti. Laimingai atpažinsta vienas kitą tik iš balso. Gegutis klausia Vanago, ar jis nieko blogo nenujaučia. Vanagas pareiškia, kad nuotaika visiškai gera, nes viskas sutvarkyta. Toks Gegučio pastatytas klausimas paveikia Vanagą ir mintimis tuoj pagalvoja, kad bus atsitikus nelaimė ir gal su V-B. ("Vanda" Vanago žmonos Birutės , partizaninis slapyvardis.) Gegutis tuoj praneša, kad jau gyvųjų tarpe nėra Šerno, Jurgino, Kardžio ir dar kokio tai perlojiškio. Juos visus prieš kelias valandas pakirto kruvinųjų bolševikų kulipkos. Toks pranešimas Vanagą labai sujaudina, nes dar nepraėję 24 valandos, kai jis asmeniškai kalbėjosi su P. Šernu. Jis daug turėjo pasiryžimų ir uždavinių, bet dabar jau nebėra gyvųjų tarpe. Ir keistas dalykas. Tik kelios valandos po katastrofos ar dar mažiau Merkyje buvo sugauta plaukiant didelė maldaknygė. Tai kaip tik ir buvo kurio nors iš jų tarpo. Jų buvo nuplėšti viršeliai ir nors plaukė vandeniu, kai kurie lapai dar nebuvo kiaurai peršlapę. Iš to jau Vanagas ir kiti sprendė, kad nelaimė įvyko kur nors netoli. <...>
Kita diena praėjo visiškai ramiai. Rusai pagal pasakojimus pasirodę už 6 km.
Susitvarkyta su raštais. Vakare Vanagas su Gegučiu nuvyko pas Kazimieraitį (į Lankininkų kaime esančią vadavietę, kur dar tik vakar Kazimieraitis su štabu buvo Vanago apgyvendinti ). Po pasitarimo ir Vanagui duoto uždavinio išsiaiškinti Šerno žuvimo aplinkybes bei duomenis apie galimai pakliuvusius dokumentus į priešo rankas, prieita išvados darniai ir su kitomis Rinktinėmis pradėti “ofenzyvą" (strateginį puolimą) iki sniego pirmos pastovesnės dangos.
Šiandien Vanagas eina miegoti su parengiamosiomis mintimis ofenzyvos organizavime. Labai įdomu , kokie bus rezultatai. Jie gali būti įvairūs . Būtų gera išlikus gyvam." užbaigia Vanagas.
Taip Lankininkų kaime, Prano Kuliešiaus žinioje esančiame bunkeryje, buvo priimtas sprendimas pulti Merkinę. Po to sekė partizanų kovinių vienetų lankymas, įvairūs susitikimai, organizaciniai, taktikos ir strategijos parengimo Merkinės mūšiui darbai, kurie atsispindi Vanago vestame Merkio Rinktinės dienoraštyje, bei kituose jo rankraščiuose.
MERKINĖS MŪŠIO IŠVAKARĖS.
Petronėlės Arbačiauskienės-Čyraitės liudijimas
Turiu įdomų Petronėlės Arbačiauskienės-Čyraitės (dabar jau mirusi) iš Puvočių kaimo filmuotą liudijimą. Ji gražia, dzūkiška tarme pasakoja kaip 1945 metų gruodžio mėnesį, prieš Merkinės mūšį, pas Čyrus į Puvočių kaimą, atėjo Adolfas Ramanauskas Vanagas ir Siaubas (Juozas Valentukevičius). Ji sako, kad Vanagas pasikvietė ją ir paklausė ar ji pažįstanti Merkinės kunigą.
Petronėlė atsakiusi, kad kaip gi jinai nepažins kunigo ,,gi einu į bažnyčią ir matau jį ten bažnyčioje."
Vanagas paklausė jos, ar ji galėtų perduoti laišką kunigui. Ji atsakiusi teigiamai. Tada Vanagas paprašęs , kad laišką kunigui perduotų ne ji pati, o kas nors kitas, kuo ji visiškai pasitikinti. Čyraitė pasakojo, kad uždarą laišką, kietai sulankstytą į " kietą kortelę", kunigui perdavė jos gera pažįstama. ,,Tai padarė moteris, kurios pavardė Jakubauskienė“ sakė Čyraitė.
Kaip vėliau paaiškėjo , Vanagas savo laiške įspėjo kunigą, kad gruodžio 15 dieną partizanai puls Merkinę ir prašė, kad kunigas, kaip įprasta ryte, neatrakintų bažnyčios.
Pasak Čyraitės liudijimo, atsakydamas į Vanago laišką, kunigas ant to kietai sulankstyto laiško viršaus užrašė žodžius , patvirtinančius, kad laišką gavo ir dar davė Jakubauskienei knygelę pavadinimu ,,Nepaliaujamos pagalbos Švenč. Dievo Motinos Litanija" , kurioje buvo įdėtas šventas paveikslėlis. Visa tai kunigas prašė perduoti Vanagui. Gavusi tai iš Jakubauskienės P.Čyraitė taip ir padarė.
Vanagas, ant gautos knygelės, savo ranka yra užrašęs: ,,Gavau laiminančią dovaną Merkinės puolimo išvakarėse. 1945. 12. 15 . Vanagas“.
Petronėlė taip pat pasakojo, kad į jos tėvų sodybą, gruodžio 14 dieną, Merkinės puolimo išvakarėse, susirinkę Vanago partizanai turėjo neplanuotą susirėmimą su stribais Lankininkų kaime. Tą dieną stribai iš Merkinės atvažiavo plėšti partizanų globėjo Prano Kuliešiaus namų. Globėjas šaukėsi partizanų pagalbos. Negalėjo jie bėdoje palikti šio žmogaus ir dalis partizanų, pasiskirstę į dvi grupes, išvyko į Lankininkų kaimą. Kai partizanai, atmušę stribus,sugrįžo pas Čyrus, čia jau buvo susirinkę daug vyrų. Vanago numatytose vietose, pagal jo sudarytą planą ir pas Čyrų kaimynus taip pat rinkosi partizanai Merkinės puolimui. Čyraitė pasakojo, kad tą dieną buvo labai daug sniego, todėl jų sodyboje, kur rinkosi partizanai, matėsi daugybė pėdsakų . Čyraitė sakė paklaususi Vanago ,,o jeigu ateis stribai ir pamatys tiek pėdsakų, jie gi klaus iš kur tie pėdsakai?" Ji pasakojo, kad Vanagas ją nuraminęs ir tokiu atveju liepęs sakyti, kad buvo atėję partizanai, kad jų buvę labai daug ir kad jie nuėję pas kaimynus. Tada Vanagas su partizanais apėjo visus kaimynus palikdami ir ten daugybę pėdsakų. Kada gruodžio 15-sios ryte , atėjo stribai, pasakojo Čyraitė, ir pamatė pėdsakus, jie iš karto ėmė klausinėti iš kur tie pėdsakai. Ji atsakiusi, kad vakar buvo atėję partizanai, kad jų buvo labai daug. Gal koks šimtas ir jie nuėjo pas kaimynus. Stribai puolė tikrinti kaimynų, o šie Vanago pamokyti , atsakinėjo stribams tą patį, dar nuo savęs vis padidindami partizanų skaičių “
Rankraščiuose Vanagas aprašo ir tą neplanuotą partizanų gruodžio 14 dienos susirėmimą su stribais. Jis įvyko visai netoli nuo Vanago bunkerio - vadavietės Lankininkų kaime, kurioje laikinai buvo apgyvendintas Kazimieraitis su štabu. Vanagas rašė : "Vienas štabo pareigūnas dieną ėjo į kaimą, bet pamatęs stribus, grįžo į bunkerį. Kilo pavojus, kad priešas, grįždamas Merkinėn, gali pastebėti ėjusiojo pėdsakus. Todėl Kazimieraitis su pareigūnais pasiėmė svarbiausius dokumentus ir padarę lankstą, nuo aukšto kranto stebėjo stribus. Būdami per 100 m nuo istrebitelių, aiškiai matė, kaip jie ėjo keliuku prieš kalną. Netrukus išgirdo ir susišaudymą. Manydami, kad bunkeris jau užtiktas, kad priešas pagal pėdas gali susekti ir juos, pradėjo trauktis, bet netrukus susidūrė su mūsų vyrais, kurie, išgirdę šūvius, skubėjo mums į talką nuo kapinių. Jūrininkas vyrus pažino. Tuoj susitikome visi. Kazimieraitis buvo civiliškais drabužiais ir su pistoletu rankoje. Gegužė, staiga pamatęs tokį asmenį, puolė prie jo liepdamas kelti rankas aukštyn. Šį nemalonų apsirikimą tuoj sutvarkiau. Su Kazimieraičiu trumpai pasikalbėjome. Ėmė visiškai temti. Jis su visu štabo inventoriumi skubiai persikėlė per Merkį į savo vadavietę, o mes žygiavome visą naktį ir padarę didžiulį lanką, atsidūrėme netoli Merkinės iš Alytaus pusės. "
Kaip įvykiai klostėsi toliau, kaip prasidėjo koviniai veiksmai Merkinės prieigose, kaip vyko mūšis pačioje Merkinėje, kaip dėl trukdžių kairiajame Nemuno krante pasikeitė viena Vanago Merkinės puolimo plano dalis, ir priešai pateko bažnyčion, galima perskaityti Vanago parašytuose dienoraščiuose, rankraščiuose išleistuose knygomis ,,Daugel krito sūnų“, ,,Partizanų gretose“, "Merkio Rinktinės štabo dienoraštis."
A. Ramanausko Vanago dukros Auksutės straipsnis